Mano žodžiai buvo melas, kuriame kenčiu, kurį žudau.
Ir taip ilgai many gyveno net savo tiesą pamiršau.
Iš aukso taurių vyną gėriau, nors sapnavau molines
Svajojau atsiverti gėriui,bet pamiršau svajones.
Ir vėl nakties tyla iš gęstančio dangaus.
Kur jo pradžia ir pabaiga?Ieškojime žmogaus.
Ir vėl klajosiu per sapnus.Gal mirsiu šimtąkart.
Lėtai į kūną bels lietus išėjęs išsiverkt.
Žinau ateis diena, kai šitie žodžiai eis jėga,
kuri suvienis mus visus,žinau, ne šiandien, tai rytoj
mes krisim nelygioj kovoj už save ir už kitus.
Kiekvienas žodis bus tiesa, kaip žingsnis į save,
Ramybę neš tavo ranka,išgelbėjus mane.
Ir vėl pamiršęs kuo esu,sulaužytus sparnus
laikysiu iš visų jėgų.
Ne už save.Už mus.
2008.01.19.22:00
Atveriu naują lapą pilną meilės ir prisirišimo, be maišto be melo, be pykčio,isterijos protrūkiu, ivertinusi tai, kas amžina, pamiršus tuos, kurie naudojasi ir susižavėjimą laikinom blizgančiom pramogom, pigiais žodžiais paremtus jausmus,kurie neegzistuoja aš atsistoju prieš tave, prieš tai, ką tu man jauti,tikiu tavim ir laukiu tavo teismo.Laukiu, kol pasimsi mane už rankos ir priversi mane pamiršti viską, kas man praeity trukdė būti laimingai, dėl ko abejojau.
Amžinai.
