Hm.Gal reikėtų pradėti nuo to, kad visą laiką kažkodėl bijojau užsiimti Hesės kūryba, tiesa prieš metus bandžiausi imtis ‘Stiklo karoliukų žaidimo”, bet vėjai galvoj buvo, todėl sustojau maždaug ties šeštuoju puslapiu.Jei atvirai tai tikėjausi, iš “Stepių vilko” daugiau filosofijos ir ko mažiausiai tikėjausi (ty. pošlumo) čia tikrai netrūko.Pradžioj skaitymo atrodęs šiek tiek nuobodus romaniūkštis padarė stebuklą – negalėjau atsitraukti.Keista ir tai, kad kūrinio pradžioj vyravęs realizmas kažkaip netikėtai darniai kūrinio eigoj persipina su fantastika.Kažkiek lyg ir primintų bepročio užrašus. Lengvai skaitomas,savęs ieškojimo,žmogaus silpnybių ir emociniu, psichologinių bei fizinių poreikių tema prašaytas darbas.
Šis žvilgnis sakė: “Žiūrėk, kokie mes kvailiai!žiūrėk,koks žmogus!”,-ir visoks išgarsėjimas, visoks protas, visokie sielos laimėjimai, visokios pastangos pasiekti žmogišką didingumą,didybę ir tvarumą ėjo niekais ir buvo juokų krėtimas!
…..
Daugumas žmonių tol nenori plaukti,kol neišmoksta.Argi tai ne sąmojinga?Žinoma,jie nenori plaukti.Juk jie gimę žemei, o ne vandeniui.Ir,suprantama,jie nenori galvoti,jie sukurti gyventi,o ne mąstyti.Na, o kas galvoja, kas mąstymą laiko pagrindiniu dalyku,tas gali čia, teisa,labai pažengti į priekį,bet jis vis dėlto maišo žemę su vandeniu ir kada nors prigers.
…..
Diena praėjo,kaip apskritai praeina dienos;aš ją prastūmiau,švelniai nustūmiau į nebūtį savo primytivumu ir droviu gyvenimo menu.
…..
Keista ko tik žmogus nepraryja.gal dešimt minučių skaičiau kažkokį laikraštį, pro akis įsileisdamas į save protą kažkokio neatsakingo žmogaus,kuris pilna burna žiaumoja, o paskui išvemia kitų žodžius,juos apseiliojęs, bet nesuvirškinęs.Aš jų suvalgiau visą skiltį.
…..
Rimtumas, berniuk mano, – tai laiko dalykas;jis atsiranda,tiek tau pasakysiu, kai pervertini laiką.